APKLAUSTŲ GYVENTOJŲ MOKANČIŲ KALBĖTI TARMIŠKAI IR VARTOJANČIŲ TARMĘ DALIS

PAGALBA

KAIP NAUDOTIS ŽEMĖLAPIAIS

Kairėje lango pusėje rasite žemėlapio temos pasirinkimo meniu. Su meniu bloko viršuje ir apačioje esančių rodyklių pagalba temų sąrašą galite slinkti, kad pasiektumėte norimą iš 26 žemėlapio temų.

Pagrindinėje žemėlapių lango dalies zonoje rodomas parinktos temos žemėlapis. Žemėlapyje norimą vietą galite priartinti tiek naudodami pelės “ratuko” funkciją, tiek kairiame viršutiniame žemėlapio kampe esančius valdymo mygtukus “+” ir “-“. Trečiuoju valdymo mygtuku galite grąžinti žemėlapį į pirminę priartinimo poziciją. Išdidinus žemėlapį, žemėlapio pavadinimas ir sutartiniai ženklai lieka toje pačioje vietoje, kad galėtų būti matomi visą laiką.

Daugumoje pagrindinių žemėlapių yra aktyvios zonos. Jos yra septynios: keturi tarminiai regionai - Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija ir Žemaitija bei trys miestai – Vilnius, Kaunas ir Klaipėda. Užvedus ant tokios zonos pelės rodyklę ji, aktyvuojasi (pakeičia atspalvį), o ją paspaudus – pateikiama papildoma informacija: paspaudus tarminį regioną, rodoma einamosios žemėlapio temos subendrinta informacija parinktam tarminiam regionui; paspaudus miestą – einamosios žemėlapio temos detalesnė (tikslesnė) informacija parinktam miestui . Paspaudus uždarymo mygtuką (kryžiuką) informacinio lango viršje, dešinėje pusėje, vėl matomas pagrindinis tos temos žemėlapis.

Po kiekvienu žemėlapiu yra tekstinis žemėlapio aprašymas. Aprašymuose naudojamos žalios spalvos hypernuorodos, kurios gali būti žodžio reikšmės paaiškinimas (nukreipimas į svetainės Žinyną), nuoroda į kitą, susijusį žemėlapį (nukreipimas į kitą žemėlapį) ar statistinės lentelės (statistinių duomenų pateikimas lentelėje).

Kai kurių žemėlapių temos turi potemes su atskirais žemėlapiais – parinkus tokią temą, dešinėje pusėje atsiranda žemėlapių potemių papildomas meniu, su kurio pagalba patenkama į norimą žemėlapio potemę.

Tyrimo duomenys parodė, kad daugiau nei pusė respondentų (55,89 proc., iš viso 2297 respondentai, ką nors žinantys apie tarmes) moka kalbėti tarmiškai, tačiau gerokai mažesnė jų dalis kalba tarmiškai (46,93 proc. arba 1929 respondentai). Toks mokančių kalbėti tarmiškai ir vartojančių tarmę (tarmiškai kalbančių) santykis parodo, kad dalis gyventojų vengia ar neturi su kuo kalbėtis tarmiškai, nors ją ir moka. Tik 12-oje tirtų miestų nepasikeitė mokančiųjų ir kalbančiųjų tarmiškai santykis (Naujojoje Akmenėje, Plungėje, Šilutėje, Kybartuose, Kazlų Rūdoje, Žiežmariuose, Šeduvoje, Visagine, Švenčionyse, Pabradėje, Šalčininkuose ir Eišiškėse). Mokančių kalbėti tarmiškai daugiausia yra Vakarų (išskyrus Klaipėdą, Neringą ir Šilutę), Šiaurės Rytų (išskyrus Zarasus ir Visaginą) bei Pietų Lietuvoje. Didžiausią mokančių tarmes respondentų dalį sudaro gyvenantys etnografinių regionų branduoliuose. Žemaičių ir dzūkų tarmės intensyvesnio vartojimo arealai sutampa su ryškiais žemaičių (Petrulis, 2005) ir dzūkų (Ragauskaitė, Daugirdas 2010–2011) etninės savimonės arealų branduoliais. Visi respondentai moka kalbėti tarmiškai ir vartoja tarmę tik Plungėje. Mažiausiai moka ir kalba tarmiškai Pietryčių Lietuvoje: Eišiškėse atitinkamai 12,5 proc. ir 12,5 proc., Šalčininkuose – 19,05 proc. ir 19,05 proc. ir Nemenčinėje – 15,15 proc. ir 12,12 proc., bei Rytų Lietuvoje – Visagine atitinkamai 16,67 proc. ir 16,67 proc., Vidurio Lietuvoje – Šeduvoje po 15,79 proc. ir Ariogaloje 18,75 proc. ir 12,50 proc.